Vaizdelis apie poną Pompidu

Jean Cau, Croquis de mémoire

Dėl šios knygos, (dar nežinodama, kad konkrečiai dėl jos) ėjau Paryžiaus promenadomis, pravalytomis miestui ruošiantis Olimpiadai. Tiuleri soduose įrenginėjo didžiules tribūnas, beveik Kaziuko mugę, su didžiuliu suvenyrų kiosku ir dar neaišku kuo. Ant sienų ieškojau bent kokio užpaišaliojimo, ar kitų nuolatinio protesto ženklų - viskas išvalyta, nugremžta, nė šiukšlelės.

Rivoli gatvėje esantis Galignani knygynas - seniausias dvikalbis knygynas Paryžiuje. Jame mano akys pakrypo į nišą su ne pačių skaitomiausių knygų stirtomis. Ant šios buvo rekomendacijų juostelė ir aktoriaus Fabrice Luchini entuziastingas “ši knyga geniali!”.

Jean Cau vardas man nieko nesakė. Perverčiau - knyga pilna trumpų pasakojimų apie skirtingas Prancūzijos asmenybes. Ant nugarėlės sako, kad Jean Cau (1925-1993) buvo rašytojas ir žurnalistas, 1961 m. laimėjo Gonkūrų premiją ir dar, buvo Sartre’o sekretoriumi.

O tada man atsivėrė Paryžiaus pasauliai. Koks jis pliurpalas!, pasižymėjau įpusėjusi.

Tokias knygas reikia nuolat gūglinti. Kas tas Merleau Ponty? Kaip atrodė Malraux? Ar youtube galima išgirsti Paul Claudel trūkčiojančią kalbą? Milijonus neaiškių nuorodų ir užuominų pasilieku ateičiai. Jas reikia vieną po kitos kantriai susirankioti. Žinant, kad visų jų niekaip nesugaudysiu, nes kultūrinių sluoksnių tiesiog per daug ir kai kurie nutolę visais parametrais. Cau kai kurias apybraižas pradeda graikiškomis citatomis, kurių nesivargina versti. Juk visiems, jį skaitantiems, ir taip akivaizdu, kas ten parašyta. Mane taip suerzino, kad pradėjau duolingo mokytis graikų - bet čia ne apie tai.

---

Dvejojau, ar verta pasakoti apie šią knygą ir kaip tai padaryti. Bandant perpasakoti  J. Cau paveikslus, gautųsi mišrainė, veidų ir nuotrupų vitražai, daug laike ir erdvėje pasimetusių anekdotų nuotrupų.

Todėl šį sykį pabandysiu išversti vieną ese, apie poną Pompidou. Lietuviškai Žoržas, šiaip Georges, vienas iš Prancūzijos prezidentų. Tai jo garbei pavadintas Pompidu meno centras Paryžiuje. Kontekstui tiek turėtų užtekti. Ji viena trumpiausių, o ir personažas girdėtas. Pasimėgaukime detalėmis.

Pompidu

Tai buvo masė valstietiško jautrumo. Žvilgsnis, sunkus ir mėlynai juodas, glostymui pirmiau, vėliau užvaldymui. Kaip valstietis, žiūrintis į šokančią gražią mergaitę ir žinantis, kad kai ji jau bus rausva ir sušilusi, tada bus atėjęs metas jai pasakyti du žodžius, kurie ją sujaudins. Balsas kimus ir jausmingas. Jėga romėniška, kaip Vitelijaus - jausminga, bet galinti palaukti malonumų, nes pirmiau reikia pasveikinti Imperiją. Ir net badauti, kol virėjai, praradę viltį, stabdys besisukančius iešmus, ant kurių kepa skanieji avinėliai, skirti pono puotai. „Dalis“ jo buvo ištvirkusi, bjauri, žnaibanti tarnaičių užpakalius, nakvynės namų šeimininko, molingos žemės ūkininko, nesąžiningo plačiastrėnių arklių pirklio, troškinių ir lėkščių, pilnų mėnulio šviesoje brakonierių sugautų vėžių, mėgėjo. Bet visa tai buvo nuostabiai suspausta po plonu normalumo, kultūringumo, paryžietiško lako sluoksniu, kurį net Balzakui būtų buvę sunku nutrinti, po juo atrandant inkrustacijoms naudotas pradines medžiagas. Pompidu: genialus savamokslis baldininkas. Bronzos sau pačiam liejikas ir graviruotojas. Atėjęs į politiką lėtu žingsniu, kaip valstietis, vedantis save link turgaus aikštės, su gražiuoju sekmadieniniu kostiumu, prieš tai ganyklose išmokęs stebėti ir vertinti gyvulius. Vieną dieną jo paklausiau: „Žiskar Destena (Giscard d’Estaing), ar jis jūsų draugas?“ Jis man atsakė: „Jei juo būtų, nebūtų politiku.“ Kitą kartą jis man tarė: „Matote, man į šį postą reikėtų ko nors gana vidutiniokiško, bet taip neatrodančio…“ Paminėjau jam vardą. „Taip, jis tiktų. Jis kalbės daug ir labai gerai, ir nepastebėsime, kad jis kvailys…“

Išrinkus jį Respublikos prezidentu, turėjau garbę būti tuojau pat pakviestas papietauti su juo akis į akį.

- Ką skirsite Ministru pirmininku?

- Ką norėtumėte, kad imčiau? Šabaną (Chaban)!

- Šabaną? Bet tai dendis, kirpyklos savininkas, prekiautojas prabangiais batais ir užtikrinu, kad tai trisdešimt septinto jums reikia, ponia! Jis skyriaus vedėjas.

- Žinau, žinau, bet neturiu nieko kito. Yra Širakas… Jūs jį žinote?

- Ne.

- Būtų Širakas, bet jis per jaunas. Ir be to, golistai, jei aš jiems ištraukčiau Širaką…

Man patiko ši skeptiška ir senovinių girnų išaštrinta, išmintis. Ar, dar vėliau: „Jūs ja tikite, jūs, šia Šabano „naująja visuomene“? Bet kas tai? Ką jis ja nori pasakyti?“ Kaip valstietis - būtina nuolat prie to grįžti - kuriam kalbėtume apie „naują“ veršelių ar avių rūšį. Jis joje matė penkias kanopas, toje šabanietiškoje „naujojoje visuomenėje“ ir gūžčiojo pečiais.

Jis nebuvo, tai pagyrimas, labai protingas. Jis galvojo greitai tik po apmastymų ir visi jo sprendimai buvo visų pirma išvados. Jis save stebėjo nes, žinodamas kad jam pasisekė, tai ne kaltė, prisiminė senas girtuoklystes, kuriomis matavo savo nueitą kelią nuo Montbudifo (Montboudiff) iki rotšildiškų salonų. Kartais savęs klausiau, ar jis iš tikrųjų nebuvo konservatyvus skeletas ir ar nesakė sau: „Kam keisti pasaulį, jei man jame taip gerai pasisekė? Jis buvo geras, šis pasaulis ir mano gyvenimas tai įrodo.“ Bet tuo pačiu metu, jį lankė nerimas, ateinantis iš jaunystės normalumų. Staiga, su maištingu alibi, jis mylėjo modernų meną. „Aš, konservatorius, nors mėgstu Mondrianą?“ Galvojau apie ąžuolą, kuriam būtų įskiepytos nederančios šakos ir ant kurio, vietoje gilių, būtų  kabėję minkšti laikrodžiai.

Jam trūko (tai, be to, gana reta politikuose) elegancijos, kuri neapsieina be šiek tiek degeneracijos ir nusivylusio išdidumo. Visa, kas jame buvo išgryninta, kainavo praktiką, netgi išsilavinimą. Jis priminė savo vardą, tokį gražų, tokį aidų, tokį laimingai Overne-prancūzišką ir kuriam tetrūko, buvimui kilmingu, tik prielinksnio. Žoržas iš Pompidu, George de Pompidou… Bet jo trūko ir staiga šio vardo kilnumas ar valstietiškas sunkumas pasižaisdami tai dingdavo, tai padvigubėdavo.

Tą dieną pietavome Lotynų Amerikos namuose. „Jei kas nors atsitiktų de Goliui, tuoj pat pateikčiau savo kandidatūrą, neklausdamas niekieno nuomonės.“ (…) „Man patinka gyventi, matyti žmones, jiems kalbėti. Blogybė - tai spauda, tam tikra spauda, kuri skleisdama beprotybes, mane įpareigoja nebevykti čia ar ten. Pavyzdžiui, man patinka Sen Tropezas, jo klimatas, apylinkės, jo lokacija. Bet, pasirodo, aš neturėčiau vykti į Sen Tropezą. Gerai, nevažiuosiu.“ (…) „Per gegužės mėnesio audrą, buvau tikras, kad tai likimas…“ (…) „Neturiu jokio kairės komplekso. Jokio. Priešingai, nei Marlo (Marleaux), pavyzdžiui, ar net.. generolas de Golis.“

- Jūs einate pėsčias? Mano automobilis jus palydės. Turėti vairuotoją nėra paprastas komfortas ar prabanga, bet tikras poetinis delikatesas. Jūs išeinate iš viešbučio, restorano, ministerijos ir, kol atsisveikinate su pašnekovu, jus palydėjusiu iki pat šaligatvio, štai ir ilgas gyvūnas, juodas ir blizgus, prisigretina atsigulti jums po kojomis ir atidaryti jums savo šoną. Užtenka pamiršti, kad tai DS, vairuojamas viduje sėdinčio vairuotojo, kad galvotumėte, jog tai ryklys išdresuotas klausyti jūsų žvilgsnio, todėl paklusnus, plaukiantis link jūsų, kai tik jūsų esybė pasirodo.

Esu, brošiūroje, parašęs, kad Pompidu turėjo labai gražų balsą: sunkų, rimtą, skeptišką ir, tai buvo burtas, įtikinantis, bet ne nuoširdus. Valstietis, parduodantis savo karvę, nebūna nuoširdus. Jis jums sako, kokia ji graži ir kiek daug, iš tiesų, jam kainuoja su ja skirtis. Jis turi, karvei, tikrą prieraišumą ir tikrą neabejingumą, ir t.t. Sakiau, kad tai šitam mane įkvėpė jo gražusis balsas.

Jis skaitė šias eilutes. Per priėmimą, jis patraukė mane link lango kampo. Jis man tarė: „Skaičiau, jūsų knygoje, ką parašėte apie mane.  Yra teisingų minčių, bet nepaisant to, norėčiau jus užtikrinti dėl vieno dalyko: aš niekada neparduočiau karvės.“ Jis mirė, kaip žinia, stovėdamas ant ūkio slenksčio.

Kaip dainavo Kernagis, “štai, jums kaimiškas vaizdelis.”

Knyga: Jean Cau, Croquis de mémoire

Jokių lietuviškų vertimų nerandu.