Pakalbėkime apie chaosą (ir Isabelle Stengers)
Prigogine, Ilya and Isabelle Stengers. Order Out of Chaos: Man's New Dialogue with Nature
Kaip jaučiasi chaosas, kai kas nors bando jį sudėti į struktūrą? Kai prieš daugybę metų man parūpo ši tema, bičiulis vietoje leidimosi į filosofavimus, tiesiog atsiuntė straipsnį su ištrauka iš knygos “Order out of Chaos”. Tokią, senų laikų, skenuotą iškarpą.
Kitą dieną jau bandžiau skaityti pačią knygą, nieko nesupratau, mečiau. Antrą kartą skaitydama buvau pralavinusi anglų kalbą, todėl kažką gal ir supratau. Tada užsirašiau:
“Iš įvado suprantu, kad pokalbis yra ne tik apie tvarką bei netvarką, bet ir tai, kas yra grįžtama ir negrįžtama (atsukama ir neatsukama? reversable-irreversable). Labiausiai, tai pokalbis apie laiką. Vienakryptis laikas neturi įtakos evoliucijai (ar tikrai?), bet entropija yra labai susijusi su laiku ir pačia kelione nuo tvarkos iki chaoso.
Knygoje sakoma, kad jų fokusas - mikro-lygmuo. Ok, bet mikro-lygmens fizikoje, chemijoje ar biologijoje nesuprantu lygiai tiek pat, kiek makro-lygmens. Gal čia yra geras būdas pradėti suprasti.
Klasikinė mechanika, pavyzdžiui, į laiką žiūri tik kaip į parametrą, ir nemato jokio skirtumo tarp ateities ir praeities. Kitame puslapyje jie klausia: Kas nutiktų, jei mūsų ateitis taptų kažkieno kito praeitimi?”
Ties šita vieta pasižymėjau “What?” ir vėl užmečiau knygą.
Šiemet knygos ėmiausi trečią kartą ir, pagaliau, įveikiau. Ar supratau viską? Tikrai ne. Ar tai svarbu? Nebūtinai.
Tam, kad tvarka grįžtų atgal į chaoso būseną, visos žaidime dalyvaujančios dalelės atsukinėjant laiką atgal turi prisiminti, kur kuri buvo ir ką tuo metu darė.
Su švytuokle, tuo tarpu, viskas yra paprasčiau - aiškia trajektorija grįžti atgal yra visiškai lengva. Galvomis linksi visi, kas bent sykį grįžo namo, tiksliai nežinodami kaip.
Štai ir du pasauliai su savo taisyklėmis. Viename viskas reversable ir bendrai, laikantis Niutono dėsnių, gan tvarkingai sudėliota į lentynėles ir paaiškinama. Antrame įsijungia laiko parametras, atsitiktinumai su statistinėmis galimybėmis, atsiranda irreversable procesai ir mokslininkams vis dar daug dalykų nėra aiškūs.
“Our scientific heritage includes two basic questions to which till now no answer was provided. One is the relation between disorder and order. The famous law of increase of entropy describes the world as evolving from order to disorder; still, biological or social evolution shows us the complex emerging from the simple. How is this possible? How can structure arise from disorder? Great progress has been realized in this question. We know now that nonequilibrium, the flow of matter and energy, may be a source of order.”
Galiu lengvai rasti kultūrinę jungtį ir pacituoti Noreikos “laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal”, prisiminti Vudžio Aleno “The universe is expanding”, bet tai bus tik išsisukinėjimai nuo fakto, kad apie termodinamiką ir kvantinę fiziką net perskaičiusi knygą, vis dar negaliu labai daug ko pasakyti.
Kam marketingistei skaityti apie termodinamiką? Klausimas visiškai logiškas. Galėčiau neskaityti ir niekas nepastebėtų.
Man atrodo, norint geriau suprasti pasaulį, gamtos mokslai duoda gerą atsvarą grožinei literatūrai ir visiems socialinių mokslų tyrinėjimams. Jie ir priartina prie žemės ir, tuo pačiu, išneša į kosmosą. Žmogus nėra visagalis ir nėra visatos centras. Aplink mus sukasi pasaulių pasauliai su savais dėsniais, kurių tik mažesnę dalį mes esame pajėgūs suprasti.
Aš tame randu šiek tiek komforto, kad ne viską reikia bandyti paaiškinti. Ir tokio įkvėpimo, kokio nėra linkedin’o sraute bei vadybos vadovėliuose.
Galiu sakyti, kad tame randu ir diskomforto, sveikos smegenų mankštos. Ar užtenka vienos knygos suprasti termodinamiką ir ką 1984 m. mokslininkai žinojo apie laiką, chaosą ir juos valdančius dėsnius? Tikrai ne, bet užuominos lieka galvoje ir bent jau aišku, prie ko grįžti ateityje.
“We are living in a dangerous and uncertain world that inspires no blind confidence, but perhaps only the same feeling of qualified hope that some Talmudic texts appear to have attributed to the God of Genesis:
“Twenty-six attempts preceded the present genesis, all of which were destined to fail. The world of man has arisen out of the chaotic heart of the preceding debris; he too is exposed to the risk of failure, and the return to nothing. “Let’s hope it works” [Halway Sheyaamod] exclaimed God as he created the World, and this hope, which has accompanied all the subsequent history of the world and mankind, has emphasized right from the outset that this history is branded with the mark of radical uncertainty.”
“Order out of Chaos” labiausiai siejama su Ilya Prigogine - Nobelio premijos laureatu, apie kurį visko daug prirašyta.
Skaitydama vis sau primindavau, kad ši knyga parašyta su bendraautore, belge mokslo filosofe Isabelle Stengers. Sužinoti apie ją - žymiai įdomiau.
Amazon’e jos vardo paieška išmeta daugybę knygų, kurių daugelis parašytos duetuose. Tarp mokslo ir filosofijos temų atkreipiu dėmesį į vieną kitokią - “Women Who Make a Fuss: The Unfaithful Daughters of Virginia Woolf”, parašytą kartu su Vinciane Despret. Pasižymiu ateičiai.
Kai publikavo “Order out of Chaos”, Izabelei buvo trisdešimt. Badabum. Vyrų metų niekas taip neskaičiuoja, bet suskaičiuosiu - jos bendraautoriui tuo metu buvo 67.
Skaitau interviu su ja:
“Just look behind me,” she said laughing,“ I’m very talented at leaving stuff lying around in the house… Oh, no I don’t do any sports and I lead an unhealthy life.”
The joyfulness and lightness of her voice reminded me of one of Sleeping Beauty’s fairy godmothers. The type of woman you meet in a hut in the middle of a haunted forest. You open the door, half dead and there she is, stirring a cauldron. She greets you, serves you a warm soup and saves your life. “
Skamba kaip moteris, verta susipažinimo.
//
Įstojusi į chemiją ir pasižiūrėjusi, kad faina, bet ne jai, Izabelė persiorientavo į, atrodo, sritį be jokių perspektyvų - mokslo istoriją ir filosofiją. Palikusi atradimus kitiems, ji tapo istorijų apie atradimus bei mokslo evoliuciją pasakotoja. Matymas plačiau ir giliau leido jai reflektuoti apie mokslo progresą ir pastebėti tai, kam aktyvią mokslinę veiklą vykdantys kolegos neturi laiko. Žiūrint jos paskutinių metų bibliografiją, įstrigo knyga-kvietimas sugrįžti prie lėto mokslo ir rasti atsvarą begaliniam skubėjimui bei varžymuisi tyrimų srityje.
Srities, į kurią nebuvo žiūrima rimtai, pasirinkimas, iš dalies leido jai mažiau kovoti su akademiniais malūnais ir veikti tai, ką norėjo - skaityti, galvoti, rašyti. Ir čia ateina gyvenimo paradoksai - nerimta nerimta, bet tai ji rašė knygas su nobelio premijos laureatu ir paskui dar daugybe mokslininkų. Nesivaikydama laurų ir turbūt per dažnai nueidama į antrą planą, ji vis tiek nuėjo įspūdingą kūrybinį kelią.
“If you could reincarnate, what and where would you choose to be?
If I’d want to dispose of a greater power of action, to replay things that I have missed in my life, I would probably choose to come back as a man. Yet, I couldn’t possibly imagine myself as a man! (Laughter). Being a woman made me sensitive to many things that I would have perhaps missed as a man. We are all more or less dented and have learned how to do our best thanks to these dents. I’ve been generated as much from my cowardice as from my strengths. The fact that I don’t do any sports or all those things I should be doing, this laziness so to say, is constitutive of who I became. If I had for example been a wonderfully seductive young girl, I would not have become who I am.”
Nuo pirmos pažinties su “Order out of Chaos” iki šito teksto ir pažinties su Isabelle praėjo 11 metų. Pasaulyje chaosas sistemingai laimi prieš tvarką, bet ką mes veiktume be šitos, amžinos, trinties? Iš skaitytų interviu, atrodo, kad Isabelle labai ramiai jaučiasi gyvenimiškame chaose ir nenustebčiau, jei kartais jie pusryčiautų kartu. Gal čia ir yra geriausias knygos linkėjimas - susidraugauti su chaosu.
Knyga: Prigogine, Ilya and Isabelle Stengers. Order Out of Chaos: Man's New Dialogue with Nature