2023 m. metų knyga Prancūzijoje ir itališki penkių vėjų vardai
Jean-Baptiste Andrea, Veiller su Elle
Per vasarą sukaupiau knygų, apie kurias pasakojimus būtų labai keista siųsti lapkritį, todėl įterpiu šį į rugsėjį. Tuo pačiu, susivokiau, kad šeši Palaidos balos mėnesiai prabėgo akimirksniu ir man vis dar labai patinka. Tikiuosi, tau irgi. Jei žinai, kam dar patiktų, pareklamuok, šiaip, ačiū už skaitymą!
Gonkūrų premijos knygas visada imu su lengvu skepticizmu, neleisdama sau susižavėti iš anksto. Man tai labiausiai - būdas viena knyga perskaityti neįmanomybę. Iš vienos knygos susidaryti įspūdį, kuo prancūzų literatūra gyveno visus pernai metus yra absurdiška pretenzija. Tuo pačiu, geriau nei nieko. Optimaliau, nei imti viską iš paradinių knygynų lentynų ir top dešimtukų.
Apėjau Liono knygynus, kad rasčiau 2023 m. laureatę, Jean-Baptiste Andre „Veiller su Elle“ (Budėti šalia jos) - ieškojau bergždžiai, ji visur buvo iššluota iš lentynų. Užtat Amazon’o lentynose skaitmeninės knygos niekada nesibaigia, tad ir ši galiausiai nugulė į mano kindle.
Tokia prancūzų kalba, kuria rašo Jean-Baptiste Andrea, man vis dar kelia iššūkių, o ir pats pasakojimas spaudžia nurimti, kas vasaros chaose niekaip netilpo į prioritetus. Pirmus 40 puslapių skaičiau tris mėnesius, vis numesdama, pradėdama skaityti iš naujo, judėdama per puslapius vėžlio žingsniu ir laukdama, kada ateis laikas tinkamai pasinerti į šią knygą.
Tas laikas atėjo lengvai lyjantį sekmadienį, kai atsibudau su Terry Callier „Paris blues“ melodija galvoje. Septyniasdešimt metų vienuolyne praleidęs žmogus paskutines dienas leidžia skaitytojui pasakodamas savo gyvenimo, o kartu, ir paslaptimi apgaubtos Jos, istoriją. Jei mano nuotaika melancholiška, knygos žvilgsnis į praeitį yra išmintingesnis, be jokių sentimentų, nesistengiantis tapti net išpažintimi, nors tą tikėtumeisi išgirsti vienuolyno celėje. Dar šiek tiek, ir šita istorija išnyks kartu su manimi, todėl kiek spėsiu neskubant papasakoti dabar, tiek jos ir liks. Va tokia nuotaika.
Visų pirma, pasakysiu štai ką:
Mano dėdė Alberto niekada nebuvo didis skulptorius. Štai kodėl ir aš ilgą laiką buvau vidutiniokas. Dėl jo kaltės, būdamas kurčias tam vieninteliui balsui, kuris man sakė kitaip, galvojau, kad egzistuoja geras akmuo. Nėra gero akmens. Žinau, nes praleidau metų metus jo ieškodamas. Iki tol, kol supratau, kad užtenka pasilenkti ir pasirinkti tą, kuris guli man po kojomis.
Noriu, kad jums išverstų šitą knygą apie nykštuką ir karalaitę. Apie Mimo, kuris svajojo tapti skulptoriumi ir Violą, kuri svajojo skraidyti. Apie du nežmoniškai talentingus žmones - vyrą, kuris galėjo pasiekti viską, nors neturėjo nieko ir moterį, kuri nors turėjo viską, negalėjo pasiekti nieko. Apie jų kosminę gyvenimo draugystę, prasidėjusią šiek tiek prieš šį pokalbį:
- Atsiprašau, mano motina nenori, kad su tavimi kalbėčiausi. Jauna, gerai išauklėta mergina nebendrauja su darbininkais. Ji sako, man pasisekė, kad nebuvau išprievartauta.
- Bet aš…
- Mes ne iš to pačio socialinio sluoksnio, supranti. Mes negalime būti draugais, taškas.
- Suprantu.
- Šį vakarą, dešimtą valandą, kapinėse?
- Ką?
- Mes susitinkame šį vakarą, dešimtą valandą, kapinėse? pakartojo ji su pabrėžtine kantrybe.
- Bet, juk jūsų motina sakė…
- Ar kas klauso savo motinos.
Norėčiau, kad ir jūs galėtumėte paklajoti po XX a. pirmos pusės Italiją. Po Florencijos ir Romos užkaborius, po Pietra d’Alba apelsinmedžių sodą, po Orsini šeimos vilą ir vienuolyno, kuriama slepiama Ji, rūsius.
O gal tai - tik vienos skulptūros, Michelangelo Vitalianni pietos, istorija? Ir taip, ir ne. Štai jums gera literatūra. Tūkstantis istorijų vienoje, įpainiojančiis į savo tinklus ir nepaleidžiančios per 600 puslapių.
Noriu palaukti, kol kantriai perskaitysite iki esminės pastraipos ir tada pasikalbėti, ką apie tai galvojate. Jos neišduosiu, bet išversiu vieną iš to pirmo pasimatymo kapinėse:
Ji ištiesė man ranką, ir aš ją paėmiau. Štai taip peršokdamas ne tik neaprėpiamas nuostatų prarajas, socialinių klasių kliūtis. Viola man ištiesė ranką ir aš ją paėmiau, žygdarbis, apie kurį niekas niekada nekalbės, tyli revoliucija. Viola man ištiesė ranką ir aš ją paėmiau, ir būtent šitą akimirką tapau skulptoriumi. Žinoma, kad tada nesuvokiau pokyčio. Bet tada, kai mūsų delnai susijungė į vieną kabalą su pomiškiu ir pelėdomis, mane aplankė jausmas, jog egzistuoja kažkas, kas galėtų virsti skulptūra.
Ir tada, kartu galėtume nubalsuoti gražiausią sakinį. Šį galiu pacituoti: “Tramontane, sirocco, libeccio, ponant et mistral, je t’appelle du nom de tous les vents.”
Aš tave kviečiu vardu visų vėjų. Tramontane, sirocco, libeccio, ponant ir mistral, itališku akcentu.
Juk iš tiesų, ši knyga - atsisveikinimas su gyvenimu, akimirksnis žmogaus gulinčio mirties patale ir paskutinį sykį mintyse persukančio viską, kas buvo. Paskutinį sykį mintyse kviečiantis ją vardu visų vėjų ir laukiantis, kada jie vėl susitiks.
Knyga, kurią užvertus nesigauna užversti istoriją ir eiti miegoti, plauti indų ar kitaip apsimesti, kad egzistuoja gyvenimas už, nors ir elektroninių, bet puslapių.
Noriu, kad ją jums išverstų kas nors. Noriu sužinoti, kaip vertėja pavadins vėjus lietuviškai, nes gražių atitikmenų visiems penkiems pati neradau. Ir noriu eiti pasivaikščioti po naktinį Vilnių, kad dar galėčiau su ja pabūti.
Kai statoma katedra, lyja skulptoriais.
Lietuviškai yra išversta autoriaus „Mano karalienė“.
Prancūziška “Veiller sur Elle”. Angliškai, panašu, vertimo dar nėra, bet nujaučiu, kad jis turėtų būti procese. Galbūt, lietuviškas irgi.
2022 m. Gonkūrų premiją laimėjo Brigitte Giraud ir jos „Gyvenk greitai“, kuri, matau, jau spėta išversti ir išleisti. Prisiminus knygą apima ne liūdesys, o širdgėla. Tai moters, praradusios savo vyrą bandymas atsukti laiką ir rasti tą akimirką, kurios išvengus, kurioje viską apsukus priešingai, nieko lemtinga nebūtų įvykę ir jie toliau gyventų ilgai ir laimingai. Knygos veiksmas - mano mylimame Lione. Prisimenu daug muzikos ir tai, kad iš šios knygos išmokau, kad juk diskoteka semantiškai yra kaip biblioteka. Prancūzijoje prieš keliasdešimt metų būdavo plokštelių bibliotekos, pilnos muzikos. Vadinosi jos diskotekomis. Nežinau, kaip bus išversta lietuviškai. Skaičiau prieš daugiau nei metus, o emociją vis dar prisimenu. Tai rekomenduoju ir užpernykštę geriausią prancūzišką knygą.